BENDRIEJI ĮŽODŽIŲ NUOSTATAI
Kiekvienas skautavimo laikotarpis turi ne tik savo kaklaraiščio spalvą, bet ir skirtintingas įžodžio tradicijas.
Įžodis duodamas iškilmingoje tunto, draugovės sueigoje prie vieneto arba tautinės vėliavos.
Vadovė atveda kandidates prie vėliavos ir jos, saliutuodamos įžodžio saliutu, kiekviena atskirai, duoda įžodį. Po to prieina prie vėliavos, priklaupusi pabučiuoja vėliavos kampelį ir grįžta savo vieton.
Kaklaraištį užriša sueigoje dalyvaujanti vyresnė vadovė. Naujas kaklaraištis niekuomet nerišamas ant senojo. Jį nuriša vyresnei sesei asistuojanti ir naujus kaklaraiščius laikanti sesė.
Gerojo darbelio mazgelį užriša draugininkė, tėvynės ilgesio – vienas iš tėvų (paukštytėms, skautėms ir prityrusioms skautėms).
Vienetas pagal savo tradicijas apdovanoja ir priima naujas seses į savo ratą, vienetą. Įžodį įžodžio saliutu gerbia visos sueigoje dalyvaujančios uniformuotos sesės. Svečiai įžodį pagerbia atsistojimu.
PAUKŠTYČIŲ ĮŽODIS
“Aš pasižadu stengtis mylėti Dievą ir Tėvynę, vykdyti jaunesniųjų skaučių įstatus ir kasdieną padaryti gerą darbelį.”
Paukštytės duoda įžodį kiekviena atskirai, garsiai ir aiškiai. Kregždutę įsega būrelio vadovė.
SKAUČIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti Artimui r vykdyti skaučių įstatus.”
Kandidatės, sustojusios prieš vėliavą, kiekviena atskirai duoda skautės įžodį. Rūtelę prisega skiltininkė.
PRITYRUSIŲ SKAUČIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę ir tapdama prityrusia skaute, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti Artimui ir vykdyti skaučių įstatus”.
Visos vieneto skautės sudaro ratą, į kurio vidurį įnešama vėliava. Duodančios įžodį, sustoja rateliu aplink vėliavą ir kiekviena atskirai duoda įžodį. Kaklaraištis nerišamas mazgu, bet ant jo uždedamas žiedas, kurį pačios pasidaro iš gamtinės medžiagos.
VYRESNIŲJŲ SKAUČIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui, būti pavyzdžiu jaunesniesiems ir visą gyvenimą palaikyti ryšius su lietuvių skautų organizacija”.
Vyresniųjų skaučių įžodis yra uždara skautiškos šeimos šventė, kurioje gali dalyvauti tik įžodį davusios vyresniosios skautės. Įžodžio apeigos nėra viešai skelbiamos, bet vyresniosios sesės jas perduoda jaunesniosioms. Tas tradicijas kiekviena vadovė savitai praveda, bet įžodžio esmė ir tam tikri pagrindiniai punktai lieka visur tie patys. Tunto bylose turėtų būti laikomi ceremonijų ir tradicijų užrašai, susimąstymo lapų kopijos, kad vyresniųjų skaučių vadovė galėtų šiomis mintimis pasinaudoti.
Vyresniųjų skaučių įžodis duodamas gamtoje, saulei nusileidus ar jai tekant. Kandidatėms įžodžio davimo vieta ir data neskelbiama.
Įžodžio yra dvi dalys: susimąstymas ir įžodis.
Susimąstymas. – Susimąstymą praveda būrelio arba pakviesta vadovė. Susimąstymo vietoje uždegamas lauželis arba skautės laiko degančias žvakutes. Vadovė išdalina susimąstymo lapus. Kandidatės atidžiai juos perskaito.
Įžodis. – Pasibaigus susimąstymui, kandidatės su degančiomis žvakutėmis eina į įžodžio davimo vietą. Ten žvakutėmis uždega iš anksto paruoštą laužą. Atnešama vėliava. Kandidatės sustoja aplink vėliavą. Įžodį duodanti kaire ranka paima už vėliavos krašto ir saliutuodama duoda įžodį. Pabaigus, priklaupia ir pabučiuoja vėliavą. Kaklaraištis užrišamas geruoju mazgu. Užrišimo ceremonijas žiūr. “Bendruose įžodžių nuostatuose”.
Seka sveikinimai, dainos, vakarojimas.
LSS SESERIJOS VYRESNIŲJŲ SKAUČIŲ
SUSIMÁSTYMO LAPAS
Skautybė yra gyvenimo būdas, kurio pagrindas yra tarnyba Dievui – Tėvynei – Artimui. Kiekviena tarnyba reikalauja pastangų. Tarnaudamas žmogus kuriam laikui pamiršta save ir galvoja pirmiau apie kitą. Skautė, pasirinkusi tarnauti Dievui – Tėvynei – Artimui, iš tikrųjų pasirenka Gėrį. Gėriui tarnauti gali tik tas, kuris pats stengiasi būti geresnis.
*** *** ***
Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia. Ar noriu, kad mano pastangos ir mano gyvenimo būdas būtų žmoniškumo pavyzdžiu mano šeimai, sesėms ir broliams skautams,draugams, tautiečiams ir visiems, kuriuos sutiksiu savo gyvenimo kelyje?
Pasiryžusi duoti vyresniosios skautės įžodį, rimtai apsvarstau ar tikrai suprantu, kad skaučių įstatai ir įsakymai yra mano gyvenimo kelrodis?
- Ar stengiuosi būti tvirta savo pasiryžimuose ir pasižadėjimuose?
- Ar stengiuosi būti tiesi ir dora?
- Ar stengiuosi puoselėti tai, kas žmogų kilnina?
- Ar gerbiu save, ar stengiuosi gerbti ir mylėti savo artimą?
- Ar stengiuosi būti tvirta savo tikėjime, toleruoti kitas tikybas ir tautybes, ar savo veiksmuose vadovaujuosi krikščioniškais pagrindais?
- Ar esu sąmoningai atsakinga savo lietuviškai kilmei? Kaip tą atsakomybę išreiškiu savo kasdieniame gyvenime?
- Lietuvybės išlaikymas už tėvynės ribų yra vienas iš pagrindinių vyresniųjų skaučių įsipareigojimų. Kokiais būdais tą įsipareigojimą vykdau?
- Ar žinau, koks buvo lietuvės moters vaidmuo praeities kovose už Lietuvos laisvę? Koks jis yra čia, mūsų sąlygomis, lietuvių skaučių gretose, kovojant už lietuvišką sąmoningumą išeivijoje?
- Lietuvių kalba yra didžiausia mūsų tautinė vertybė. Ar pasižadu ją branginti ir tobulinti?
- Kodėl būtina žinoti ir įgyvendinti lietuviškas tradicijas ir papročius?
- Ką man duoda lietuviškas skautavimas ir kokia yra jo prasmė šiame krašte?
- Ar esu pasiryžusi būti pavyzdžiu jaunesniesiems?
Dieve, stiprink mano valią ir ryžtą tobulėti ir dirbti Tėvynės ir Artimo gerovei, einant skautybės keliu.
Vis budžiu!
______________ ______________________
Vadovės parašas Vyresniosios skautės parašas
Įžodžio vieta: ______________Data: ___________
JŪRŲ SKAUČIŲ ĮŽODŽIAI
Jūrų skaučių įžodžių pagrindinės apeigos yra tokios pat kaip skaučių. Įžodžiai duodami prie jūrų skaučių vėliavos ir didžiojo vimpilo (laive) arba prie Lietuvos trispalvės.
Kiekviena ūdrytė, j. jaunė, j. skautė, gintarė ir j. skautininkė įžodžio žodžius sako atskirai. Įžodyje dalyvaujantieji žodžius atkartoja.
Prieš užrišant kaklaraištį, vienas jo kamputis sudrėkinamas vandeniu, kuris atnešamas kriauklėje. Kriauklę laiko viena iš vieneto sesių.
Įžodį davusios jūrų skautės niekada pačios nebrenda ir nėra stumiamos į vandenį.
JAUNESNIŲJŲ JŪRŲ SKAUČIŲ-ŪDRYČIŲ ĮŽODIS
“Aš pasižadu stengtis mylėti Dievą ir Tėvynę, domėtis jūra, vykdyti jaunesniųjų jūrų skaučių įstatus ir kasdieną padaryti gerą darbelį”.
JŪRŲ JAUNIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti Artimui, vykdyti skaučių įstatus ir mylėti jūrą”.
Jaunesniosios jūrų skautės-ūdrytės ir jūrų jaunės duoda įžodį stovykloje ar iškilmingoje sueigoje, dalyvaujant visam vienetui ir svečiams. Įžodis duodamas saulei leidžiantis. Davusios įžodį priimamos į anksčiau kaklaraiščius gavusių ratelį. Papratai
vienetai turi savo ratelin priėmimo tradicijas, pvz. ūdrytei uždedamas rūrtų vainikėlis,
jūrų jaunei įteikiama puokštė gėlių, sudainuojama jūrų skaučių daina ir pan.
JŪRŲ SKAUČIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę ir tapdama jūrų skaute, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti Artimui, vykdyti skaučių įstatus ir mylėti jūrą”.
Jūrų skaučių įžodis nėra viešas, jis duodamas tik savo vieneto narių tarpe, kuriame dalyvauja vyresnės vadovės. Bendroje stovykloje pakviečiamos Seserijos vyresnės sesės, kaip Vyriausia skautininkė, Jūrų skaučių skyriaus vedėja ir pan. Įžodis duodamas prie vandens: krante, ant krantinės ar ant stovyklos uosto tiltelio, saulei nusileidus.
GINTARIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui, būti pavyzdžiu jaunesniesiems, visą gyvenimą palaikyti ryšius su lietuvių skautų organizacija ir skleisti jūrinę mintį”.
Gintarių įžodis yra uždara skautiškos šeimos šventė, kurioje gali dalyvauti tik įžodį davusios vyresniosios skautės ir gintarės. Įžodžio apeigos nėra viešai skelbiamos, bet kiekviena vietovė jį savitai praveda. Tačiau įžodžio esmė ir tam tikri pagrindiniai punktai lieka visur tie patys. Tunto bylose turėtų būti laikomi ceremonijų ir tradicijų užrašai, susimąstymo lapų kopijos, kad gintarių vadovė galėtų šiomis mintimis pasinaudoti.
Gintarių įžodis susideda iš dviejų dalių
- a) Susimąstymo, kuris atliekamas prieš įžodį. Susimąstymą praveda vadovė arba jos pakviesta jūrų skautininkė, davusi gintarės įžodį. Kandidatė rimtai ir atidžiai pagalvoja, ką ji pasižada ir ar galės tuos pasižadėjimus ištesėti.
- b) Gintarės duoda įžodį saulei tekant, ir sąlygoms leidžiant, laive. Įžodžio davimo vieta ir data neskelbiama.
Gintarei kandidatei, pasiruošusiai duoti įžodį, įteikiamas susimąstymo lapas. Jai duodama laiko susikaupti ir įsigilinti į to lapo mintis, kurias ji apsvarsto su vyresne j. skautininke. Kadangi įžodį davusi gintarė stoja į vyresniųjų jūrų skaučių gretas, susimąstymo lapo perpratimas yra tarsi įžodžio dalis. Tik jūrų skautininkei pasirašius lapą kandidatė gali duoti įžodį.
Užrišus kaklaraištį, šalia gintarės ženkliuko jai įteikiamas gintaro gabalėlis (karoliukas), kurį ji prisitvirtina prie tėvynės ilgesio mazgelio.
Gintarės įžodis nėra viešas, jis duodamas gintarių ir vyresnių sesių tarpe. Įžodyje gali dalyvauti pakviestos aukštesnės Seserijos pareigūnės.
Gintarių įžodžio dalyvės stovi pusračiu ar ratu, veidu į vėliavą, skautiškai sunertomis
rankomis. Įžodžio pravedėjai iškvietus, kandidatė prieina prie vėliavos, duoda įžodį ir priklaupus bučiuoja vėliavą. Davus įžodį ji vėl įsijungia į ratą. Ją sveikina dalyvės, paeiliui per rankas siųsdamos jūrinį-skautišką simbolį (vimpilą, lazdą ar kt.), tardamos trumpą,
asmenišką žodį-linkėjimą. Pasveikinus vėl suneriamos rankos, sudainuojama tradicinė dai-
na ir iškilmės užbaigiamos sušunkant “Gero vėjo!”
LSS SESERIJOS GINTARIŲ SUSIMĄSTYMO LAPAS
Skautybė yra gyvenimo būdas, kurio pagrindas yra tarnyba Dievui – Tėvynei – Artimui. Kiekviena tarnyba reikalauja pastangų. Tarnaudamas žmogus kuriam laikui pamiršta save ir galvoja pirmiau apie kitą. Skautė, pasirinkusi tarnauti Dievui-Tėvynei-Artimui, iš tikrųjų pasirenka Gėrį. Gėriui tarnauti gali tik tas, kuris pats stengiasi būti geresnis.
Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia. Ar noriu, kad mano pastangos ir mano gyvenimo būdas būtų žmoniškumo pavyzdžiu mano šeimai, sesėms ir broliams skautams, draugams, tautiečiams ir visiems, kuriuos sutiksiu savo gyvenimo kelyje?
Pasiryžusi duoti gintarės įžodį, rimtai apsvarstau ar tikrai suprantu, kad skaučių įstatai ir įsakymai yra mano gyvenimo kelrodis?
- Ar stengiuosi būti tvirta savo pasiryžimuose ir pasižadėjimuose?
- Ar stengiuosi būti tiesi ir dora?
- Ar stengiuosi puoselėti tai, kas žmogų kilnina?
- Ar gerbiu save, ar stengiuosi gerbti ir mylėti savo artimą?
- Ar stengiuosi būti tvirta savo tikėjime, toleruoti kitas tikybas ir tautybes, ar savo veiksmuose vadovaujuosi krikščioniškais pagrindais?
- Kada mūsų tauta nepriklausomybę atgavusi vargsta, ar pakankamai tvirtai jaučiu pareigą jai padėti? Jausdama tą pareigą, kokiomis priemonėmis galėčiau prie to darbo prisidėti?
- Lietuvybės išlaikymas už tėvynės ribų yra vienas iš pagrindinių gintarių įsipareigojimų. Kokiais būdais tą įsipareigojimą vykdau?
- Ar žinau, koks buvo lietuvės moters vaidmuo praeities kovose už Lietuvos laisvę? Koks jis yra mūsų lietuvių skaučių gretose?
- Lietuvių kalba yra didžiausia mūsų tautinė vertybė. Ar pasižadu ją branginti ir tobulinti?
- Kodėl būtina žinoti ir įgyvendinti lietuviškas tradicijas ir papročius?
- Ką man duoda lietuviškas jūrinis skautavimas ir kokia jo prasmė šiame krašte?
- Ar esu pasiryžusi būti pavyzdžiu jaunesniesiems? Ar pasižadu skleisti Lietuvos, kaip jūrinės valstybės mintį?
Dieve, stiprink mano valią ir ryžtą tobulėti, dirbti Tėvynės ir Artimo gerovei, einant jūrų skaučių keliu.
Gero vėjo!
________________ ______________________
Vadovės parašas Gintarės parašas
Įžodžio vieta: ___________ Data: ____________
LSS SESERIJOS SKAUTININKIŲ IR JŪRŲ SKAUTININKIŲ ĮŽODIS
SKAUTININKIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę, aš pasižadu tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui, būti pavyzdžiu jaunesniesiems ir dirbti skautijos gerovei”
JŪRŲ SKAUTININKIŲ ĮŽODIS
“Brangindama savo garbę, aš pasižadu tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui, dirbti skautijos gerovei ir Lietuvos jūrinei idėjai ir būti pavyzdžiu jaunesniesiems”.
Skautininkių įžodį patartina duoti skautininkių sueigoje. Sueiga atidaroma trumpu sveikinimu. Sueigon atnešama vėliava. Perskaitomas pakėlimo įsakymas. Sueigos komendantė pakviečia visas skautininkes-us į ratą.
Duodančias įžodį atlydi iš anksto paskirtos skautininkės, kurios grįžta į ratą.
Įžodį praveda vyriausia laipsniu uniformuota skautininkė. Esant kelioms to paties
laipsnio skautininkėms, įžodį praveda seniausiai tą laipsnį gavusi skautininkė.
Įvadiniame žodyje paaiškinama įžodžio-priesaikos svarba, prasmė ir teiktina įžodžiui pagarba.
Į ratą įnešama vėliava. Skautininkės-ai, stovintieji rate, suneria rankas. Įžodį duodančios pakviečiamos prie vėliavos. Svečiai paprašomi atsistoti.
Įžodį duodančios saliutuoja įžodžio saliutu ir kiekviena atskirai sako priesaiką, kurią visi atkartoja.
Davusios įžodį, priklaupia ir bučiuoja vėliavą. Prieš rišant žaliąjį, nurišamas senasis kaklaraištis. Kaklaraištį užrišti kviečiama pareigomis vyriausia skautininkė, dalyvaujanti sueigoje. Naujosios skautininkės priimamos į ratą.
Išnešama vėliava.
Naująsias skautininkes pasveikina įžodžio pravedėja ir pakviečia aukštesnę pareigūnę tarti tai progai pritaikytą žodį. Po to jas pasveikina visi įžodyje dalyvavusieji skautininkės-ai.
Įžodis užbaigiamas daina.